seklyčia


		Verpimo ratelis. Ratelis skirtas linams, vilnai verpti. Kaime moterys ilgais žiemos vakarais verpdavo linus, vilnas, iš kurių vėliau megzdavo kojines, ausdavo drobes.

		Žibintas. Tai prietaisas, skirtas pasišviesti atliekant įvairius ūkio darbus tvarte, kluone, net ir į pirtį nešdavosi. Įvairiai jis buvo vadinamas: fanaru, žibintu, lektarna. Užpildomas žibalu, todėl elgtis reikėjo atsargiai, kad neužgestų arba nukritęs nesukeltų gaisro

		Žibalinė lempa. Ji skirta gyvenamosioms patalpoms apšviesti. Turi metalinę ir stiklinę dalį. Kurui naudojamas žibalas. Lempos buvo kabinamos ant sienų, puošiamos popieriaus karpiniais.

		Lygintuvas. Prosas – taip seniau vadino prietaisą, skirtą drabužiams lyginti. Lygintuvų būta įvairių. Labiausiai paplitę buvo lygintuvai, kurių įkaitinimui į vidų buvo dedamos žarijos.

		Klumpės. Tai valstiečio apavas. Odiniai batai buvo labai brangūs. Juos avėdavo tik einant į bažnyčią. O klumpes pasigaminti mokėjo kiekvienas kaimo vyras. Sunkios, o ir nepatogios! Vaikams gamino mažas klumpytes.

		Nekočiukė. Nekočiukė – gelda. Būta įvairių, o ir paskirtis priklausė nuo nekočiukės dydžio. Maža buvo naudojama šeimininkų – bulvėms tarkuoti, didesnė – mėsai sūdyti, o didelės, iš geros medienos išskobtos – mažiems vaikeliams maudyti.

		Ližė. Kaimo žmonės kepdavo duoną, ragaišį iš pačių sumaltų javų. Skanią duonelę iškepti mokėjo kiekviena kaimo moteris. O ližė buvo naudojama, kad pašauti suformuotą duonos kepalėlį į karštą krosnį.